Važiuojant ramiais Žemaitijos nacionalinio parko miškais sunku patikėti, kad po jais kadaise slėpėsi vienas slapčiausių Sovietų Sąjungos karinių objektų. Šiandien čia veikia Šaltojo karo muziejus, o nusileidus į požemius istorija, apie kurią anksčiau tik skaitei, staiga tampa labai tikra.

Plokštinės raketų bazė pradėta statyti 1960 metais. Statybos vyko visiškai slaptai, o pagrindiniai darbai buvo atlikti per maždaug dvejus metus. Čia dirbo tūkstančiai kareivių statybininkų, o keturios maždaug 27 metrų gylio raketų šachtos buvo kasamos kaip milžiniški šuliniai – didelė dalis darbo atlikta rankomis, kastuvais. 1962 metų pabaigoje bazėje jau prasidėjo kovinis budėjimas. Po žeme buvo laikomos keturios R-12 raketos su termobranduolinėmis galvutėmis, galėjusios pasiekti taikinius iki maždaug 2000 kilometrų atstumu. Stovint prie atviros raketos šachtos tie skaičiai įgauna visai kitą prasmę. Supranti, kad čia buvo ne muziejui sukurta dekoracija, o tikras karinis objektas, pasiruošęs vykdyti įsakymą. Laimei, nė viena raketa iš Plokštinės taip ir nebuvo paleista. Slaptumas buvo sunkiai įsivaizduojamas Mums viena įdomiausių ekskursijos dalių buvo gidės pasakojimai apie tai, kaip stipriai ši bazė buvo slepiama. Kaip pasakojo gidė, sovietai objektui naudojo kodinį pavadinimą „Žemaičių Kalvarija“. Viskas buvo daroma taip, kad kuo mažiau žmonių suprastų, kas iš tikrųjų vyksta Plokštinės miškuose. Vietinių gyventojų pasakojimu, vykstant svarbiam kariniam judėjimui žmonėms būdavo liepiama užsidaryti namuose, užtraukti užuolaidas ir nesiartinti prie langų. O tie, kurie nespėdavo grįžti namo ir tuo metu atsidurdavo lauke ar kelyje, esą būdavo guldomi ant žemės veidu žemyn ir jiems neleisdavo net pakelti galvos. Visa tai tam, kad niekas nepamatytų, kas vežama į bazę ar iš jos. Įsiminė ir gidės papasakota istorija apie studentą, netoli bazės stebėjusį paukščius su žiūronais. Šiandien toks vaizdas niekam nekeltų klausimų, tačiau šalia slapto branduolinio objekto net žiūronai galėjo sukelti labai rimtų įtarimų. Ir vis dėlto tokio masto paslapties amžinai paslėpti nepavyko. Tobulėjant JAV žvalgybiniams palydovams Sovietų Sąjungos kariniai objektai buvo fotografuojami iš kosmoso. 1967 metais amerikiečių žvalgybos dokumentuose Plokštinės bazė jau buvo užfiksuota – praėjus maždaug penkeriems metams nuo jos veiklos pradžios. Ironiška: nuo vietinių akių buvo slepiama beveik viskas, o iš kosmoso paslaptis jau buvo matoma. Po žeme – visas atskiras pasaulis Vaikštant požeminiais koridoriais įdomu ne tik pamatyti raketų šachtą. Čia sužinai, kaip bazė buvo aprūpinama elektra, kaip veikė ryšys, kokiomis sąlygomis dirbo ryšininkai ir kaip visa ši sistema buvo valdoma. Atskira istorija – raketinis kuras. Jo komponentai buvo itin nuodingi ir pavojingi, todėl buvo laikomi specialiose, hermetiškose patalpose. Klausantis gidės supranti, kad pavojų kėlė ne tik pati raketa ar branduolinė galvutė – kasdienė tarnyba šioje bazėje taip pat nebuvo paprasta. Būtent todėl rekomenduotume rinktis ekskursiją su gide. Vien pamatyti seną įrangą įdomu, bet visai kas kita išgirsti, kaip žmonės čia gyveno, dirbo, saugojo paslaptis ir ką apie visą šį objektą prisimena vietiniai. O kas būtų, jeigu raketa būtų paleista? Viena stipriausių muziejaus vietų – ekspozicija, leidžianti pamatyti, kaip galėtų atrodyti miestas atominės bombos sprogimo metu ir kas liktų po jo. Čia jau nebesinori galvoti apie raketų nuotolį ar techninius parametrus. Matai sunaikintą miestą ir supranti, kokia būtų tikroji tokio ginklo kaina. Branduoliniame kare tikrų laimėtojų nebūtų. Todėl labai vietoje čia skamba Albertui Einsteinui priskiriama mintis: „Nežinau, kuo bus kariaujama trečiajame pasauliniame kare, tačiau ketvirtajame bus naudojami pagaliai ir akmenys.“ Kariškiai Plokštinės kompleksą paliko 1978 metais. Šiandien vietoje, į kurią kadaise pašaliniams patekti buvo neįmanoma, vaikšto turistai. Po ekskursijos vėl išeini į ramų Žemaitijos mišką. Aplink medžiai, paukščiai ir visiška ramybė. Tik dabar jau žinai, kas kažkada buvo paslėpta po tavo kojomis. Jeigu būsite Platelių krašte, Šaltojo karo muziejų tikrai verta įtraukti į maršrutą. Čia įdomiausia ne vien pamatyti 27 metrų gylio raketos šachtą. Daug stipresnis jausmas ateina suvokus, kiek žmonių dirbo, kad ši vieta liktų paslaptyje, ir kam visa tai buvo ruošiama. Tai viena iš tų vietų, iš kurių išeini ne tik daugiau sužinojęs, bet ir dar ilgai turėdamas apie ką pagalvoti.